Tiesa, su kuo daugiau žmonių būni, tuo vienišesnis jautiesi. Vienintelis, nors ir nestabilus draugas yra alkoholis, ir tai gana retai pasitaikantis, tačiau nors minutei užgniaužiantis negatyvumą. O pats vieninteliškiausias draugas tyliai traukiasi iš gyvenimo. Taigi lieku viena. Tai kas, kad tų aceit draugų - daug? Nafik man tų draugų išvis. Taip norėčiau nenorėti bendrauti su vos ne bet kuom, tik kad pašnekėčiau. Dėlto jaučiuos INCREDIBLY debiliškai ir vienišai, net negėda pripažinti. Kyla daug durnų minčių, aišku, stengiuos jas ignoruot, bet tas klausimas "kokia prasmė" vis lieka neatsakytas. I need a mercy.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą