OHMYGOSH

Mintis apie universitetą šiuo metu mane vimdo. PO ŠŪDINOS dienos, visiškai nenusisekusios vasaros jaučiuos... pavargus. O viskas tik prasidės. AI BLET, atsiprašant, tikrai nemėgstu keiktis, tiksliau nebemėgstu, bet tas nelemtas nuovargis, tikrai ne geležies trūkumas mane graužia. Nervai, oo brolyti, nervai išvis. Kada paskutinį kartą jie nebuvo įtempti? Ačiū Dievui, nuo jų manęs neberia. Kas būtų jei dėl streso pradėčiau spuoguotis? Na, tai blogiau už raupsuotą. Nors, tiesą pasakius, neretai tokia ir jaučiuos. Kažkokia kitokia, visada netokia, ne kaip kiti, kažkokia nenormali. Bandau save statyti į rėmus, bet iš jų iškrentu, kartais atrandu ramybę, o kartais sėdžiu ramiai ir atrodo išokčiau dabar per langą. Nene, tokių minčių pasitaiko labai retai, tikrai laaaaabai retai. Nes viskas juk... TAI KAS PO VELNIŲ, KAD VIENĄ KARTĄ GYVENAM, viskas laikina ir paprasta ir nieko čia ypatingo nėra. Life is just a melody, na vat taip. Nors gali sakyt, kad tai ir sinfonija, netgi nesibaigianti (man patinka Polarkreis 18), bet kas išto, po velnių, jei vis tiek viskas taip nuobodu, blanku ir amžino nerimo daugiau nematau. Šiaip, reaguoju į viską ramiai. Ir nematau tikslo nervuotis. Viskas taip savaime gaunasi. Tokia natiūra, kaip sakant. Bet, kad viskas gausis natūraliai visur ir visada, tai jau ne. Nu nafik, nervina ta mintis, kad antradienį bus kažkoks susipažinimo vakarėlis ir ten reikės būti ir šiaip. Neturėsiu draugų, nesuprasiu mokslų, valgysiu ir storėsiu ir dar liūdėsiu. Taip norėčiau, kad visi šitie mano nervai atsipirktų.